9.1 C
Telšiai
Pirmadienis, 26 rugsėjo, 2022
HomePublikacijosHibridinių laikų ideologija

Hibridinių laikų ideologija

Date:

Tai, kas aktualu

Lemtinga diena ir karas prieš istoriją

Birželio 22-oji - diena, kai 1941-aisiais metais nacistinė Vokietija...

Lietuvos režimas irgi atsakingas už Ukrainos tragediją

Rusijos karinė operacija Ukrainoje yra tiesioginė Maidano perversmo pasekmė....

Русский перевод книги Альгирдаса Палецкиса

В России вышел русский перевод с литовского книги Альгирдаса...

Slapti „šnipų“ teismai, Berlynas susitars su Rytais, liūdnos Maidano metinės (video)

https://youtu.be/ILH7UtXP3uA Visuomeninio judėjimo „Teisingumo Aušra“ atstovai aptaria savaitės įvykius

Teisingumo Aušros turas po Lietuvą

2022 03 03 Dalyvauja: A. Paleckis, E. Švenčionienė, K. Juraitis https://youtu.be/3vq-Fhs7QZM
spot_imgspot_img

Postmodernistinis pasaulis, kuriame mes šiandien gyvename, verčia spręsti hamletišką dilemą: arba žmonija galų gale susinaikins, arba judės link visuomenės panašios į komunizmą.

Deja, kaip visada tokiose paribio situacijose, ryškėja ir „trečias sintetinis deformacijos kelias“ – žmogaus, kaip biosocialinės būtybės, performatavimas į kažkokį naują biotechnologinį padarą su visai naujais vidinio dvasinio gyvenimo ir tarpusavio santykių parametrais. Tai jau nebebus „žmogus“ (Homo sapiens) tradicine šios sąvokos prasme. Tai bus belytis, betautis ir beveidis, desocializuotas ir dehumanizuotas, dirbtinis iš esmės padaras (Animatum facticius).

Atsižvelgiant į dabartines tendencijas galima teigti, kad „animatumo“ pasaulėžiūrinį fundamentą sudarys 2 pagrindiniai dirbtinai sukonstruoti postulatai: tiesos kaip pažinimo tikslo atsisakymas ir įvairių hibridinių darinių įprasminimas bei hegemonizavimas. Šioje vietoje svarbu turėti omenyje, kad antras reiškinys išplaukia iš pirmojo. Jeigu nebėra objektyvios tiesos, reiškia nėra ir teisingų moksliškai ir gyvenimiškai pagrįstų argumentų ideologiniuose ginčuose. Visi yra savotiškai teisūs ir viską galima pateisinti bei išteisinti. O tai reiškia, kad būtina pripažinti įvairias sąmoningas ar nesąmoningas nesąmones ir jungti į vieną visumą nesuderinamas konstrukcijas ir objektus. Dar visai nesenai vienas postmodernizmo teoretikas Volfgangas Velšas teigė, kad mūsų pasaulio situacija – tai radikalaus pliuralizmo situacija.

Deja, šiandien vis daugiau požymių rodo, kad šis pliuralizmas įgauna vis didesnį totalitarinį pobūdį ir dėl politinių sumetimų oponuojanti nuomonė visokeriopai diskredituojama bei naikinama. Demokratija, žmogaus teisės ir žodžio laivė tampa grynai propagandinės manipuliacijos instrumentais. Agresija ir nepakantumas slepiasi po tolerancijos kauke, teisus ir teisingas visada tas, kuris atsisako tradicijų ir puoselėja taip vadinamas „naujas vertybes“.

Globalinė krizė, seksualinė revoliucija, jaunimo subkultūros, politikos marginalizavimas, tradicinių sisteminių struktūrų diskreditacija naujų informacinių technologijų ir socialinių tinklų fone kaip tik ir formuoja šias „naujas vertybes“, skatina vis spartesnį įvairiausių požiūrių ir koncepcijų persipynimą bei kultūrinės eklektikos diktatorišką dominavimą aiškių ir principingų pozicijų atžvilgiu. Visa tai veda į naują hibridinę realybę, kurioje funkcionuoja hibridinė ekonomika, hibridiniai žmonės, hibridinės visuomenės, hibridiniai karai, hibridinės ideologijos.

Hibridiniai visuomeniniai reiškiniai neišvengiama hibridinės ekonomikos pasekmė, kai pereinamaisiais laikotarpiais formuojasi mišri ekonominio gyvenimo realybė, kurioje dominuoja rinkos ir plano, kapitalizmo ir socializmo mišiniai. Savo ruožtu ekonomikos struktūra priklauso nuo technologijos, kuri irgi vystosi pagal hibridizacijos dėsnius. Tikriausia pirmasis ryškiausias technologinis hibridas – tai kompiuteris, kuris jungia savyje rašomos mašinėlės, radijo, televizoriaus, bibliotekos, archyvo ir kitas funkcijas.

Technologiniai hibridiniai procesai paveikė ekonominį, o vėliau ir socialinį žmonių gyvenimą. Dabartiniame globaliame pasaulyje apstu panašių hibridinių „germofroditinių“ derinių: privatus visuomeniškumas ir visuomeninis privatumas, rytietiški vakarai ir vakarietiški rytai, demokratinis totalitarizmas ir totalitarinė demokratija, socialistiškas kapitalizmas ir kapitalistiškas socializmas, pagaliau vyriškos moterys ir moteriški vyrai bei kt.

Panašios tendencijos bei jų ideologinis – pasaulėžiūrinis apipavidalinimas itin madingas ir populiarus dabartinės kūrybinės inteligentijos ir jaunimo tarpe. Atsiranda vis nauji „hibridizacijos“ ideologai ir transliuotojai. Nors ir šioje vietoje vėlgi „išradinėjimas dviratis“. Kaip sakoma, nieko naujo šiame pasaulyje nėra. Visa tai jau buvo. Dera atsiminti populiarią XX amžiaus antroje pusėje kai kuriuose inteligentijos sluoksniuose taip vadinamą „konvergencijos“ (dviejų sistemų – kapitalizmo ir socializmo – integracijos) teoriją. Idėjos buvo gražios, bet realiame gyvenime konvergencija galų gale išvirto į intervenciją, o perestroika patapo „katastroika“ (A. Zinovjevo terminas). Taigi, dabartiniai „konvergenciniai hibridizatoriai“ eina jau pramintais takais.

Terminas „Hibridas“ (lot. hybrida, hibrida) yra kilęs iš botanikos ir zoologijos mokslų ir reiškia mišrų, maišytą augalą ar gyvūną, kurie gaunasi sukryžminus du genetiškai skirtingus organizmus, priklausančius skirtingoms atmainoms. Socialiniuose moksluose kalbama apie skirtingų rasių, kultūrų, kalbų, religijų, civilizacijų atstovų sukryžminimą. Gamtinės hibridizacijos procesai rodo, kad gyvybingi išlieka tik tos pačios ar artimų rūšių hibridiniai organizmai. Bet skirtingų rūšių hibridai dažniausia būna nevaisingi ir galų gale išsigimsta.

Hibridiniai deriniai socialiniame – politiniame gyvenime ryškiausia pastebimi per ideologinę prizmę. Mūsuose, pavyzdžiui, konservatorių, liberalų ir socialdemokratų politinės bei ideologinės nuostatos „hibridizavosi“ iki pamatų, kadangi „sukryžminimas“ vyko vienos ir tos pačios santvarkinės „rūšies“, tai yra kapitalizmo bazės pagrindu.

Sudėtingesnis reikalas, kai bandoma hibridizuoti iš esmės priešingas kapitalizmo/postkapitalizmo ir socializmo/komunizmo ideologijas. Vienas tokių bandymų – tai libertarizmo ideologija, kaip pasaulėžiūrinis liberalizmo, anarchizmo ir komunizmo kokteilis.

Ideologinis libertarizmo pamatas – absoliuti asmenybės laisvė, kuri turi sudaryti visų socialinių santykių, ekonominių santvarkų ir politinių sistemų fundamentą. Valstybės vaidmuo – ne viešo intereso gynimas, o būtent tokios asmeninės laisvės siekimo ir jos įtvirtinimo taikiais metodais realizavimas. Tokiu būdu, centrinė libertarizmo problematika – tai individo, visuomenės ir valstybės santykių klausimas. Jau pamatine savo prasme libertarizmas tai hėgeliško tipo idealistinė filosofija su savo absoliučios idėjos – visiškos asmenybės laisvės, kuri gali egzistuoti tik danguje, o ne mūsų nuodėmingoje žemėje, viršenybė.

Kita vertus, libertarizmas metafiziškai priešpastato asmenybę ir visuomenę, nepastebi jų tarpusavio sąsajų, tarsi nesuvokia, kad visuomenė susideda iš žmonių, o žmogus tik ir gali egzistuoti bei vystytis visuomenėje. Valstybė libertarizmui yra visiškas svetimkūnis, jos kilmė, esmė ir perspektyvos tai tik tuščias ir scholastinis teoretizavimas.

Ir kuo daugiau siaurinamas socialinis žmonių gyvenimas, ribojama žodžio laisvė, tarpusavio santykiuose įsitvirtina taip vadinamas „politkorektiškumas“, kuo daugiau politizuojamos spectarnybos ir kuo didesnė jų visuotina kontrolė, vienu žodžiu, kuo mažiau erdvės asmeninei laisvei, tuo aukščiau virš ideologinių barikadų keliama libertarizmo vėliava. Galima teigti, kad apart religijos bei rytietiškų dvasinių praktikų libertarizmas šiandien tampa vos ne paskutiniu pasaulėžiūriniu idealizmo bastionu mūsų žiauriai realiame pasaulyje.

Asmeninės laisvės suabsoliutinimas, kaip žinia, itin populiarus jaunuomenės terpėje, kurioje paplitusios tokios libertarinės idėjos, kaip laisvas ginklų turėjimas, vienalytės santuokos, teisė į eutanaziją, karinės prievolės vengimas, mokesčių mokėjimo atsisakymas, nusikaltimų be nukentėjusių (narkotikų vartojimas, prostitucija, kontrabanda, vairavimas be saugos diržų, medicininių kaukių nešiojimo atsisakymas epidemijos metu ir t.t.), dekriminalizavimas bei panašiai. Šiose idėjose daug utopiškumo elementų, bet būtent tai ir tampa savotišku idėjinio libertarizmo patrauklumo priežastimi. Dar 1968 m. studentiškos Prancūzijos revoliucijos vienas populiariausių lozungų buvo: „Norime mėnulį iš dangaus“.

Tarp kitko, kai kuriose šalyse libertaristinės idėjos yra praktiškai įgyvendinamos, pavyzdžiui, narkotikų ar prostitucijos legalizavimas, homoseksualinių santykių įteisinimas ir kt. Tai suteikia libertarams dar didesnį pasitikėjimą savo idėjų tiesomis. „Jaunatviškoje“ libertarizmo ideologijoje yra ir nemažai problemų, dėl kurių paties jaunimo tarpe kyla nemenkos aistros ir ginčai. Pavyzdžiui, dėl seksualinių santykių amžiaus ribojimo (vieni teigia, kad jis turi būti nustatytas, kiti – jokio ribojimo neturėtų būti ir pati „pedofilijos“ sąvoka – tai buržuazinis „išmislas“); arba dėl intervencijos į kitas šalis (vieni teigia, kad negalimas joks kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus, kiti – kad, jeigu pažeidžiamos bazinės žmogaus teisės, tai kišimasis yra tiesiog privalomas). Yra ir kiti ginčytini klausimai.

Su liberalizmu libertarizmą sieja žmogaus laisvės kultas bei valstybės vaidmens minimizavimas; su anarchizmu – nusiteikimas prieš valstybę ir prieš bet kokį autoritarizmą, visuomeninės bei vietinės savivaldos kultivavimas; su komunizmu – vėlgi valstybės išnykimo bei laisvo asmenybės vystymosi kaip visų laisvo vystymosi sąlyga. Visa tai interpretuojama iš antidialektiškų pozicijų.

Ir Vakaruose, ir Rytuose libertarizmo idėjos išpopuliarėjo dėl vienos ir tos pačios priežasties – Tarybų Sąjungos ir socialistinio Rytų Europos bloko žlugimo. Iš pradžių daugumai pasirodė, kad papūtė liberalios laisvės vėjai ir prasidėjo „istorijos pabaiga“. Bet gana greitai Vakarų Europoje tai atvėrė kelią socialiniam kapitalo revanšui ir multikultūralizmo politikai, o Rytų Europoje – rinkos bei demokratijos euforijai ir masiniai darbo migracijai. Bet gyvenimas viską sustatė į savo vietas. Revanšas ir multikultūralizmas išsikvėpė, o rinkos ir demokratijos euforija išblėso. Ir dabar mes matome augantį socialinį pasipriešinimą vienur ir didėjančias socialinės nostalgijos bei nevilties nuotaikas kitur. Visur aštrėja socialinės problemos ir ryškėja neofašistinės tendencijos. Socialistinės Tarybų Sąjungos vaiduoklis vis dažniau aplanko ir vakariečius , ir rytiečius.

Kaip ir kiekvienas hibridinis reiškinys libertarizmas negalėjo tapti ir netapo vientisa monolitine ideologija. Libertarizmas turi savo kairįjį ir dešinįjį sparnus bei įvairias atmainas. Nors abu sparnus vienija tai, kad ir vieni, ir kiti libertarinės visuomenės pagrindais laiko laisvą rinką, privačią nuosavybę ir silpną arba išvis išnykusią valstybę, bet yra ir skirtumų. Dešinieji visas visuomenės valdymo vadžias linkę perduoti stambiam bizniui bei korporacijoms, o kairieji – anarchistinio pobūdžio sindikatams, taryboms, asociacijoms ir komunoms.

Ir dešinieji, ir kairieji libertarai pasisako prieš bet kurias valstybines dotacijas įvairiausiems gamintojams, prieš muitus ir kitus prekybinius apribojimus, prieš valstybinę vaistų ir kitų prekių kokybės ir efektyvumo kontrolę, prieš įstatymiškai įteisintą minimalų darbo užmokestį, prieš bet kurią žiniasklaidos cenzūrą, prieš būtiną vidurinį mokyklinį išsilavinimą bei prieš visokius kitokius apribojimus. Būdingas libertarams ir savotiškas „socialinis kanibalizmas“. Pasak jų ideologijos, pensijų mokėjimas, sveikatos paslaugų teikimas, bedarbių ir kitų vargingų socialinių sluoksnių šelpimas – ne valstybės ir ne valdžios reikalas. Tai turi būti patikėta privačioms, pelno siekiančioms bendrovėms ar kitoms privačioms organizacijoms. Ukrainoje de jure libertarais save pasiskelbė valdančioji partija „Liaudies tarnas“. Lietuvoje de fakto prie libertarų galima priskirti „Laisvės partiją“.

Kairiojo libertarizmo sudėtyje per pastarąjį laikotarpį išsiryškino radikalus libertarinio socializmo sparnas. Žymiausias jo atstovas – žinomas JAV lingvistas ir filosofas N. Chomskis. Libertariniai socialistai pasisako už privačios nuosavybės ir valstybės likvidavimą bei revoliucinį kapitalistinės santvarkos nuvertimą. Jie taip pat kaip ir pridera libertarams, akcentuoja asmeninės laisvės idėją bei žaliąją problematiką. Šia prasme socialistinis libertarizmas yra suartėjęs su marksizmo teorija.

Deja, vis dėlto esminis skirtumas išlieka – libertariniai socialistai kategoriškai (ir tai jų pagrindinis utopinis momentas) pasisako prieš bet kurią valstybę, o marksizmas, kaip žinia, yra suformulavęs proletariato diktatūros, kaip pereinamosios iš kapitalizmo į socializmo valstybingumo formos, idėją. Apie valstybės gi atmirimą (o ne panaikinimą!) ir tik politine prasme marksizmas kalba kaip apie labai tolimą perspektyvą.

Ryškiausia dešiniojo libertarizmo atmaina – libertarinis fašizmas, kuris dažnai vadinamas tiesiog liberal – fašizmu. Šis fenomenas analizuojamas garsioje Dž. Goldberg knygoje „Liberalinis fašizmas. Kairiųjų jėgų istorija nuo Musolinio iki Obamos“. (Vakarietiška politologinė tradicija liberalus priskiria prie kairiųjų). Joje parodyta, kad naujo tipo totalitarizmas šiandien gimsta ne iš valstybės, o iš kapitalistinių korporacijų ir šešėlinių finansinių-oligarchinių struktūrų, kurių neatbaido nei nacionalinių valstybių sienos, nei galimų humanitarinių katastrofų rizikos. Šias korporacijas ir struktūras dar palaiko ir visa spectarnybų sistema bei korporacinė žiniasklaida. Žinoma, liberalinis fašizmas šiandien – tai ne dujų kameros ar koncentraciniai lageriai. Bet iš esmės ir liberalizmas, ir fašizmas – tai kapitalizmo rezervai. Tik kapitalistinis liberal – fašizmas viską pateikia subtiliau ir išradingiau. Liberal-fašizmui apibudinti naudojami įvairūs terminai: „visuotinos kontrolės visuomenė“, „kleptokratija“, „globalinė oligarchija“ „auksinis milijardas“, „skaitmeninis konclageris“ ar net „draugiškas fašizmas“ bei „fašizmas su šypsena“.

Vienu žymiausiu jo teoretiku laikomas vokiečių sociologas N. Lumanas. Jo idėjos dėl valdančiojo elito sprendimų atskyrimo nuo liaudies sluoksnių tapo vėlesnių liberalių demokratijų kredo. Tokia pozicija – tai garsių išrinktosios rasės bei antžmogio teorijų tęsinys. Pasionarinė mažuma (pirmiausia stambaus kapitalo atstovai bei turtingi intelektualai) turi diktuoti savo valią daugumai. Perteklinė žmonių populiacija turi būti sumažinta, o atsilikusių šalių gyventojai kastruoti ir čipuoti. Žemę būtina išvalyti nuo „untermenšų“. Liberal-fašizmas gali pasidabinti kosmopolitiniais arba tautiniais, švietėjiškais arba religiniais rūbais.

Ši ideologija mažai kuo skiriasi nuo tradicinio nacizmo ir fašizmo. Todėl ir politinėje plotmėje atsiranda keistoki deriniai, kuriuose liberalai solidarizuojasi su fašistais ir nacistiniais kolaborantais bei jų palikuonimis. Pietų Amerikoje liberalizmas puikiai sugyvena su karinių chuntų režimais, Artimuose Rytuose – su islamiškais fundamentalistais, Ukrainoje – su „banderovcais“, Baltijos šalyse – su buvusiais „miško broliais“. Libertarinis fašizmas dalija visuomenę į sėkmingus ir nesėkmingus, takoskyra tarp kurių išryškėja negailestingoje konkurencinėje rinkos kovoje. Nesėkmingų vieta už elitinio sociumo borto ir elitas turi visą tą „natūralios atrankos“ procesą griežtai kontroliuoti. Ši totalinė kontrolė per juvenalinės justicijos instrumentus skverbiasi net į privatų šeimos gyvenimą. Privatus būstas jau seniai nėra jokia „tvirtovė“, tai kiaurai permatomas nedūžtančio stiklo narvas. Net ir savo balkone žmogus negali jaustis laisvai.

Panašaus „narvo – panoptikumo“ idėja dar XIX amžiaus pradžioje buvo išsakyta anglų filosofo J. Bentamo. Jis pasiūlė „modernaus“ kalėjimo projektą. Permatomos kameros su kaliniais pastatytos ratu, o centre sėdi prižiūrėtojas, kuris visus stebi. Bet pats jis niekam nematomas ir kaliniai nežino kokiu momentu jie yra stebimi. Todėl visą laiką priversti kontroliuoti savo veiksmus.

Panašioje dabarties situacijoje kiek ironiškai atrodo pagrindinis etinis libertarizmo principas – taip vadinama „nepuolimo“ doktrina, tai yra bet kurios prievartos neigimas. Iš išorės atrodytų, kad tai labai patrauklus ir humaniškas principas. Bet prievartą libertarai faktiškai suveda tik į fizinius veiksmus ir nemato arba tyčia ignoruoja šio reiškinio visapusišką bei kompleksišką esmę ir turinį. Ar pridėtinės vertės pasisavinimas – tai ne prievarta? Ar nereikia naudoti prievartos prieš kriminalinius nusikaltėlius? Ar bet kuris įstatymas nėra prievarta? Ar yra esminis skirtumas tarp fizinės, psichologinės, informacinės prievartos? Ar išvis įmanomas pasaulis be prievartos? Žinoma, kaip idealas jis gali egzistuoti ir jo dera siekti. Deja, visa žmonijos istorija persunkta įvairiomis prievartos formomis. Kaip teigė K. Marksas: „Prievarta – tai istorijos pribuvėja“. Dabartiniame pasaulyje prievartos klausimu apstu veidmainystės ir taip vadinamų „dvigubų standartų“. Viena vertus, nuolat girdisi aimanos dėl „neproporcingo“ jėgos panaudojimo vienoje ar kitoje šalyje, kita vertus – raginimai įvykdyti „taikdarišką“ karinę invaziją viename ar kitame regione. Svarbiausia, kad šios aimanos ir šie raginimai skleidžiami vienų ir tų pačių šizofreniškai susidvejinusių politikų. Vienu žodžiu, kol prievarta įvairiais pavidalais egzistuoja, konkretus – istorinis marksistinis požiūris reikalauja iš socialinių-klasinių pozicijų vertinti jos tikslus, formas ir pobūdį.

Apibendrinant galima teigti, kad libertarizmas – tai tiesiog radikali liberalizmo atmaina. Liberalizmas nuo pat pradžių buvo grindžiamas social – darvinizmo, Maltuso ir Gobso teorijomis, kurių devizas: „žmogus žmogui – vilkas“. Amoralus žmogaus elgesys laisvoje rinkoje – tai norma. Libertarizmas – tai reinkarnacinis postmodernistinis buržuazinės ideologijos produktas. Tai globalinės sumaišties ir dekadentiško išsigimimo ideologija. Ji kaip vėžys plinta į dar gyvas ir sveikas socialinio organizmo ląsteles, iš kurių pradeda skleistis saldžiarūgštis lavoninės kvapas ir pomirtiniam gyvenimui prisikelia įvairūs zombiai bei mankurtai.

Libertarizmo propaguojamas „asmenybinis laisvos rinkos fundamentalizmas“ visiškai prasilenkia su visuomeninės pažangos idėjomis. Deja, tuo jis ir patrauklus. „Bėgimas nuo realybės“, įvairios „matricos“, „simuliakrai“ ir „virtualios tikrovės“ vis daugiau tampa realiais gyvenimo surogatais. Paradoksas, bet mūsų sumaterialėjęs pasaulis, kaip ir Hegelio laikais, vėl stojasi ant galvos, tiksliau sakant, ant ligotos galvos.

Michailas Bugakovas

Prenumeruokite naujienas:

- Never miss a story with notifications

- Gain full access to our premium content

- Browse free from up to 5 devices at once

Latest stories

spot_img