9.1 C
Telšiai
Pirmadienis, 26 rugsėjo, 2022
HomePublikacijosLietuva neigia pati save: Minskas parodė Vilniui svarbią pamoką

Lietuva neigia pati save: Minskas parodė Vilniui svarbią pamoką

Date:

Tai, kas aktualu

Lemtinga diena ir karas prieš istoriją

Birželio 22-oji - diena, kai 1941-aisiais metais nacistinė Vokietija...

Lietuvos režimas irgi atsakingas už Ukrainos tragediją

Rusijos karinė operacija Ukrainoje yra tiesioginė Maidano perversmo pasekmė....

Русский перевод книги Альгирдаса Палецкиса

В России вышел русский перевод с литовского книги Альгирдаса...

Slapti „šnipų“ teismai, Berlynas susitars su Rytais, liūdnos Maidano metinės (video)

https://youtu.be/ILH7UtXP3uA Visuomeninio judėjimo „Teisingumo Aušra“ atstovai aptaria savaitės įvykius

Teisingumo Aušros turas po Lietuvą

2022 03 03 Dalyvauja: A. Paleckis, E. Švenčionienė, K. Juraitis https://youtu.be/3vq-Fhs7QZM
spot_imgspot_img

Galbūt, apie savo savastį bei tapatumą, „istorijos politiką“ ir, atitinkamai, savo vietą pasaulyje, kada nors prieis Lietuva ir lietuviai?

***

Lietuvoje, kur paskutinius 30 metų nacionalinis tapatumas grindžiamas rusofobija, antitarybiškumu ir atitinkamu istorijos aiškinimu, vadinamoji „istorijos politika“ yra žinoma ir neretai sutinkama sąvoka.

Tuo tarpu, žymią dalį tarybinio palikimo bei glaudžius ryšius su Rusija išsaugojusioje kaimyninėje Baltarusijoje apie nieką panašaus nebūta nei kalbų.

Šiandien, tačiau, situacija keičiasi: 2022 m. sausį pasirodžiusiame Baltarusijos Prezidentūros pranešime, šalies lyderis Aleksandras Lukašenka iškėlė būtent šią temą.

Ir ne tik: Lukašenka istorijos politiką pripažino prioritetiniu nacionalinio saugumo klausimu, ypatingai išskirdamas svarbą to, kaip istoriografijoje traktuojamas tarybmetis bei Žečpospolita ir LDK.

Tuščių vietų nebūna

Visų pirma, Lukašenka pripažino, kad iki šiol „istorijos politikos“ Baltarusija tiesiog neturėjo. Mat, sąmoningai vengta praeities politizavimo, norint neįžeisti kaimyninių valstybių (Lenkijos, Lietuvos) sentimentų ir palaikyti ūkišką bendradarbiavimą.

Ir tai nekeista: kadangi Lukašenka, kaip politikas, veikė ne kaip ideologas, sprendžiąs idėjinius prasmės ir galutinio tikslo klausimus, bet ūkininkas, pirmiausiai suinteresuotas pragmatiškais betarpiškai apčiuopiamų ir šia prasme visai materialaus pobūdžio problemų sprendimu.

Lukašenkai pavyko išsaugoti tarybų valdžios paliktą Baltarusijos socialinę infrastruktūrą — švietimą, sveikatos apsaugą, pramonę bei žemės ūkį (ką, tuo tarpu, 90-aisiais Rusijoje sunaikino liberalai, o pas mus, Pabaltijyje — nacionalistai), tuo būdu bent vietiniu mastu sulaikant tą regreso tendenciją, kuri sulig Tarybų Sąjungos ir socializmo krachu įsibėgėjo buvusios TSRS teritorijoje.

Tad Lukašenkos Baltarusija realiai užkirto kelią tokiai ekonominei bei politinei Vakarų neokolonijinei ekspansijai į savo teritoriją, kokia kad buvo įvykdyta kitose buvusiose sąjunginėse respublikose.

Ideologiniame fronte, tačiau, liko vakuumas. O kadangi tuščių vietų nebūna, šį vakuumą užpildyti pradėjo Baltarusijai priešiškos jėgos:

„Ne be Sorošo ir iš vidaus veikusių „sorošistų“ pagalbos, besiėmusių leisti naujus Baltarusijos istorijos vadovėlius“, — nurodė Prezidentas.

Šnekamu atveju, tai pasireiškė tiek nacionalistinę (ir neonacistinę), tiek liberalią, o apskritai — provakarietišką darbotvarkę grindžiančiais istorijos aiškinimais, kurie būtinai remiasi, pirma, tarybmečio laimėjimų niekinimu ir, antra, vienpusišku Žečpospolitos išaukštinimu.

Iš tiesų: Lukašenka pripažino, kad dažnas baltarusių jaunuolis šiandien gėrėsis Napoleonu, kaip tariamu „išvaduotoju“ iš carinės Rusijos imperijos „priespaudos“, o kartu kaip reikiant nežinos nei vieno 1941-1945 metų Didžiojo Tėvynės karo didvyrio (ar frontininko, ar partizano) biografijos…

Dar italų mąstytojas, antifašistas Antonijas Gramšis nurodė, kad greta politikos, kaip klasių, partijų ir interesų kovos laukas nemažiau svarbi yra kultūra. Ir, atitinkamai, kad įgyta kultūrinė hegemonija nesunkiai paverčiama politine. Vyraujanti istorijos samprata, be abejo — kultūros dalis. O kas valdo praeitį, kaip antiutopiniame romane „1984“ samprotavo Džordžas Orvelas, tas valdo ir dabartį…

Šiame kontekste, Lukašenkos Baltarusijai „į vienus vartus“ pralaiminėjus kultūrinį karą Vakarams (ir jų sorošiniams agentams), ar belieka stebėtis, kad 2020 m. vasarą žymiąją baltarusiškųjų „maidanininkų“ dalį sudarė jaunimas?..

Tarybmečio reikšmė

Šnekant apie Tarybų Sąjungą ir, atitinkamai, apie Tarybų Baltarusiją, Lukašenka konstatavo, kad būtent tarybiniu laikotarpiu galutinai susiformavo baltarusių nacija.

Dar daugiau: „Neleistina tik kritiškai žiūrėti į tarybinį palikimą, kukliai nutylint epochos pasiekimus bei laimėjimus“, — teigė jis.

TSRS, buvusi pirmąja pasaulyje darbo žmonių valstybe, ne tiktai tapo technologiškai pažangia supervalstybe, ne tik sukūrė pasaulyje lygių neturėjusią visaliaudinio švietimo, sveikatos apsaugos bei socialinių garantijų sistemą, ne tik pirmoji paleido žmogų į kosmosą…

Būtent TSRS nugalėjo ir didžiausią visoje istorijoje ne tiktai Rusijos, Baltarusijos ar apskritai Europos, bet visos žmonijos priešą — hitlerinį fašizmą…

Lenkijos, Lietuvos ir pomaidaninės Ukrainos „istorijos politika“ remiasi šios tiesos neigimu. Tačiau jos nepaneigsi. O istorijos, kaip realių praeities įvykių — neperrašysi. Ir apie tai privalu kalbėti. Nebenutylint nusikalstamo lenkų, lietuvių bei pačių baltarusių kolaborantų vaidmens Antrajame pasauliniame kare.

Žečpospolita ir LDK

Panašia, tiesia ir kritiška dvasia Lukašenka nušvietė ne tiktai XX amžiaus, bet ir Žečpospolitos bei LDK istorijos klausimus.

Mat, Žečpospolita vaizduojama tariamu „demokratijos“ bei vakarietiškos pažangos Rytų Europoje bastionu. Tačiau realiai būtent vadinamoji „bajorų demokratija“ šią valstybę ir sužlugdė. O paprasta liaudis, ypatingai baltarusių (taipogi ir lietuvių!) valstiečiai kentė visokeriopą lenkų šlechtos priespaudą, kurią Lukašenka įvardijo tiesiog „etnocidu“.

„Gimtoji kalba, kultūra, tikėjimas buvo draudžiami. Magnatai baltarusių valstiečius keisdavo į šunis. Bet liaudis išgyveno ir išsaugojo savo savitumą“, — pabrėžė Prezidentas.

O kai dėl LDK, tai Lukašenka tiesiog metė akmenį į mūsiškių istorikų-nacionalistų daržą:

„Imkite Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę. Šiuolaikiniai lietuviai faktiškai privatizavo šio valstybinio darinio paveldą. Bet kas ten buvo lietuviško? Kalba mūsų — juk ja parašyta ir Konstitucija — Statutas. Vyraujantis tikėjimas — pravoslavybė. Teritorija — pagrinde baltarusiška, ukrainietiška, dalis rusų žemių. Liaudis — 80% mūsų. Slavai. O tai — pamatiniai valstybingumo atributai ir ženklai.“

Taigi, LDK buvo daugiatautė slavų valstybė. Ir joje dabarties lietuvių pirmtakai, kaip etnosas, jokios išskirtinės rolės neturėjo. Tokioje šviesoje atsiskleidžia nacionalistinės lietuvių istoriografijos — pradedant Adolfo Šapokos ir baigiant šiandieninių jo adeptų veikalais — mitologinis (o jei mitologinis, vadinasi — nemokslinis) pobūdis.

Civilizacinis pasirinkimas

Tai yra faktai. Tačiau mūsų nagrinėjamu aspektu svarbiausias — šių faktų, kuriuos Lukašenka pradėjo nuosekliai artikuliuoti, ideologinis-politinis svoris. Ir jis yra žymus, kadangi šių faktų konstatavimu Lukašenka išreiškia lemiamą civilizacinį pasirinkimą.

O būtent: nežiūrint iki 2020 metų buvusių svyravimų, šiandien Baltarusija jau tvirtai apsisprendusi dėl integracijos su Rusija.

Lukašenka pripažįsta, kad XXI amžiuje mažos šalys atskirai neišliks. Jungiamasi į sąjungas. Ir Baltarusijos atveju, norint išsaugoti suverenitetą bei pačią savastį, belieka ne tik geopolitine logika, bet ilgaamže istorija, bendru civilizaciniu tapatumu paremtas bendras kelias su Rusija.

Alternatyva tam tebūtų į tariamą „eurointegraciją“ orientuotas ukrainietiško pavyzdžio maidanas. O tai ir politiniu, ir ekonominiu, ir demografiniu požiūriu tapatu susinaikinimui…

Juk didieji tiek Baltarusijos, tiek kitų sąjunginių respublikų — tarp jų ir Lietuvos — pasiekimai tarybiniais laikais: ir materialinis, mokslinis-techninis išsivystymas, ir pasaulinio lygio meno, literatūros, apskritai dvasinės kultūros laimėjimai tebuvo reikalingi šios civilizacinės erdvės, o realiai imperijos (šia prasme, TSRS buvo daugianacionalinė antikapitalistinė imperija) ribose.

O už šių ribų, imperijai iširus, kaip konstatuoja filosofas Sergejus Kurginianas — jie „niekam nereikalingi“…

Kadangi Vakarams šios šalys — tik pigių medžiaginių bei žmogiškųjų išteklių šaltiniai. Ukrainos bei Pabaltijo respublikų pavyzdžiai tai aiškiai rodo. Na, o atsisakius tokio, atseit, „suišteklinto“ statuso, belieka tapti priešu: tai Baltarusija patyrė savu kailiu.

Ir daro išvadas!

Pamoka lietuviams

Galbūt, panašių išvadų — apie savo savastį bei tapatumą, „istorijos politiką“ ir, atitinkamai, savo vietą pasaulyje, kada nors prieis Lietuva ir lietuviai?..

Juk mūsiškė „istorijos politika“ remiasi visko, kas rusiška, kas tarybiška, niekinimu bei neigimu. Ir, atitinkamai, visa „puokšte“ mitų: pradedant pasakojimu apie LDK, kaip lietuvių etnine valstybe ir Žečpospolita, kaip šios tariamos šlovės viršūne, baigiant versija apie „sovietų okupaciją“, baltaraiščių kolaborantų bei pokario „miškinių“ kultu, aiškinant XX amžiaus istoriją.

Ir ne be reikalo: kadangi „istorijos politika“ teaptarnauja realiąją politiką, o be tokios štai rusofobinės interpretacijos, atitinkamai rusofobinis Lietuvos valstybės kursas būtų istoriškai nepateisinamas…

Tačiau Lietuva, kaip Baltarusija, istoriškai taip pat priklauso rytų slavų arba rusiškajam pasauliui. Ir josios nacionalinė kultūra taipogi sužydėjo būtent Tarybų Sąjungoje. Šiuo požiūriu, rusiškumas ir tarybiškumas nuo lietuviškumo — neatsiejami…

Todėl rusiškumo ir tarybiškumo neigimas (t. y., rusofobija ir antitarybiškumas) Lietuvos atveju neišvengiamai virsta lietuviškumo neigimu. Taigi, savęs neigimu.

O toks neigimas juk neapsiriboja viena tiktai kultūros sritimi: jis apima visą šalies, visą tautos gyvenimą… Ir šia prasme, sakyčiau, Lietuvos socialinė, politinė tikrovė yra tokios, atseit, „istorijos politikos“, veidrodinis atspindys…

Ir, norint šią tikrovę keisti, lietuviams visgi teks objektyviai bei kritiškai iškelti minėtąsias istorijos problemas. Patinka kam ar ne, bet teks.

Štai to iš Baltarusijos šiuo atveju galėtume ir pasimokyti.

Kristoferis Voiška

Prenumeruokite naujienas:

- Never miss a story with notifications

- Gain full access to our premium content

- Browse free from up to 5 devices at once

Latest stories

spot_img