9.1 C
Telšiai
Pirmadienis, 26 rugsėjo, 2022
HomePublikacijosSusivienyti – tai reiškia išsiskirti!

Susivienyti – tai reiškia išsiskirti!

Date:

Tai, kas aktualu

Lemtinga diena ir karas prieš istoriją

Birželio 22-oji - diena, kai 1941-aisiais metais nacistinė Vokietija...

Lietuvos režimas irgi atsakingas už Ukrainos tragediją

Rusijos karinė operacija Ukrainoje yra tiesioginė Maidano perversmo pasekmė....

Русский перевод книги Альгирдаса Палецкиса

В России вышел русский перевод с литовского книги Альгирдаса...

Slapti „šnipų“ teismai, Berlynas susitars su Rytais, liūdnos Maidano metinės (video)

https://youtu.be/ILH7UtXP3uA Visuomeninio judėjimo „Teisingumo Aušra“ atstovai aptaria savaitės įvykius

Teisingumo Aušros turas po Lietuvą

2022 03 03 Dalyvauja: A. Paleckis, E. Švenčionienė, K. Juraitis https://youtu.be/3vq-Fhs7QZM
spot_imgspot_img

Kalbantis su žmonėmis, priskiriančiais save tam, ką galime įvardyti Lietuvos „nesistemine opozicija“, dažnai tenka girdėti frazę apie vienybę: reikia, esą ne kurti naujus judėjimus, partijas, organizacijas, bet visiems vienytis, vienytis ir dar kartą vienytis, kadangi tiktai išvien pajėgsime nugalėti šalį ir tautą slegiantįjį blogį (kaip jį šie piliečiai bevadintų: „landsberginiais“, „globalistais“, „ekskabėgistais-komunistais“, „buožėmis“ – epitetų pobūdį apspręs juos naudojančiojo išpažįstama ideologija)…

Ir tai logiška: nes tikrai nieko nepakeisi, nebūdamas jėga. O tam, kad taptumei jėga, visgi turi apvienyti pakankamai plačias mases žmonių. Kitų kelių nebuvo, nėra ir vargu ar kada bus.

Šiame kontekste natūralu, kad kai tiktai kuriasi nauja organizacija, atsiranda žmonių, kurie patį jos atsiradimą, pačią jos pretenziją į egzistavimą suvokia jei ne kaip sąmoningą „jėgų skaldymą“, tai – mažų mažiausiai – kaip tikrą ar tariamą vienybę ardančią klaidą.

Neslėpsiu, kad, dar prieš pusmetį paskelbus apie naujo, kairiojo-patriotinio „Teisingumo aušros“ judėjimo gimimą, man pačiam (kaip šnekamo judėjimo aktyvistui bei steigėjui) teko susidurti ne tiktai su entuziastingu palaikymu, bet ir su aukščiau įvardytą problemą atliepiančiais klausimais…

Ir taip jau turime du lietuvius, tris partijas – tad kam dar ketvirta?“… „Kodėl nesijungiate prie jau esančių? Kam skaldyti jėgas?“… „Nejau jūsų ambicijos jums – svarbiau už Lietuvą?“…

Tokių ir panašių formuluočių – devynios galybės. Bet visos jos kalba apie vieną ir tą patį: kad gana skaldytis į vis naujas organizacijas ir partijas – verčiau vienykimės prieš valdžią drauge, atseit, bendram tautos ir tėvynės labui.

Neabejoju, kad dauguma taip kalbančių žmonių yra nuoširdūs ir tikrai išgyvenantys dėl ne tiktai plačiojoje visuomenėje, bet ir vadinamųjų nesistemininkų / antisistemininkų tarpe vyraujančio susiskaldymo. Taipogi suvokiu, kad pats šis rūpestis iš principo yra teisingas. Kaip ir vienybės siekis apskritai.

Tačiau, kalbant tiek apie šį konkretų atvejį, tiek apie visuomeninius-politinius darinius apskritai, turiu aukščiau reiškiamoms pretenzijoms ne tik paprieštarauti, bet dargi išryškinti esminį momentą, kuris jose, kaip taisyklė – apeinamas…

O būtent: „Vienytis!“ Bet apie ką?.. Dėl ko?.. Už ką?.. Prieš ką?.. Visi šie klausimai privalo būti keliami. Ir, iš tikrųjų norint vienytis – į visus juos taip pat privalo būti atsakyta. Nes tik atsakymai į juos apibrėžia konkretų susivienijimo turinį.

Sakykime, pavyzdžiui, kad vienijamės už Lietuvos išstojimą iš ES. Puiku! Tačiau, norint susivienyti, – kaip mokė klasikas, – pirmiausiai tektų išsiskirti: išsiskirti iš tų, kurie nėra už išstojimą iš ES.

Tai, žinoma, tėra pavyzdys (šiuo požiūriu tai, kad aš iš tikrųjų pasisakyčiau už išstojimą iš ES, neturi reikšmės). Svarbiausia pati logika: kad vienijamasi apie konkretų turinį – nesvarbu, teigiamą ar neigiamą – kuriuo besivienijantieji išsiskiria iš visų kitų.

Taigi, belieka paklausti – koks „Teisingumo aušros“ atveju būtų šis turinys? Iš esmės, jis sueina į du paprastus punktus: 1) socialinį teisingumą; ir 2) gerą kaimynystę. Abu iš pirmo skamba abstrakčiai, bet yra detaliau išplėtoti judėjimo programoje. Čia, tuo tarpu, juos konkretizuosiu glaustai:

  1. Po TSRS iširimo, Lietuvoje prasidėjo prichvatizacijų vajus. Išvogta ir žymia dalimi sunaikinta 1940-1990 m. laikotarpiu kurta socialinė infrastruktūra (pramonė, žemės ūkis). Prisidengiant „laisve ir demokratija“, iš vėlyvojo tarybmečio kriminalo, buvusios nomenklatūros bei Sąjūdžio viršūnių susiformavo nauja valdančioji klasė. Šiai pajungus ir partijas, ir valstybės institucijas savo interesų aptarnavimui, didžioji tautos dauguma liko už borto (Vyt. Landsbergiui šią daugumą atitinkamai pakrikštijus „runkeliais“ ir „šunauja“). Paskesni 30 potarybinės Lietuvos gyvavimo metų – tai tik šios, iš tikrųjų pamatinės, nelygybės, socialinės atskirties valstybėje tąsa, kurios kontekste ir gyventojų skurdas, ir masinė emigracija tėra tiesioginės pasekmės. „Teisingumo aušra“ šiuo požiūriu pasisako už esmines socialines permainas: realiai progresinį kapitalo apmokestinimą, 90-ųjų privatizacijų peržiūrą valstybiniu lygiu, strateginės reikšmės objektų suvalstybinimą ir perėjimą prie mišrios ekonomikos modelio, paremto valstybinės ir visuomeninės (kooperatinės) nuosavybės prioritetu privačiosios atžvilgiu; iš esmės, už kairįjį socialdemokratinį / socialistinį posūkį.
  1. „Teisingumo aušra“ pasisako už gerų santykių su kaimyninėmis šalimis, Rusija ir Baltarusija, atkūrimą. Dabartinis susipriešinimas – Lietuvos nesavarankiškumo, jos pajungimo Vašingtono ir Briuselio diktatui, rezultatas. Atitinkamai, judėjimas kelia klausimą dėl Lietuvos narystės NATO ir ES, referendumą dėl šios narystės ir geopolitinį posūkį laikydamas būtina sąlyga realaus suvereniteto atgavimui. Į tai įeinanti ir civilizacinio Lietuvos bei lietuvių tautos tapatumo problema, pripažinimas, kad mes priklausome ne Vakarų, bet Rytų Europos civilizacijai, kad mus su rusais jungianti ne tik tarybinė praeitis, bet ilgaamžiai ne vien tik geografijos, bet ir kraujo, ir dvasios ryšiai.

O kadangi „Teisingumo aušra“ yra kairioji politinė jėga, abu išdėstytieji punktai galų gale sueina į vieną pagrindinį motyvą – HUMANIZMĄ: tikėjimą meile ir savitarpio pagalba, o ne „visų karu prieš visus“ ir konkurencija paremtos visuomenės galimybe, tikėjimą iš esmės beribe kiekvieno asmens, kiekvienos tautos ir visos žmonijos vystymosi – socialinio, moralinio tobulėjimo, perspektyva.

Ši tradicija, raudona gija jungianti žmonijos šviesulius nuo Jėzaus Kristaus iki Karlo Markso ir Ernesto Če Gevaros, įpareigoja siekti būtent minėtųjų galimybių, minėtųjų perspektyvų, įgyvendinimo. Tai reiškia pasipriešinimą ir ekonominiam žmogaus išnaudojimui, o dabar, XXI amžiuje, reikalauja kaip niekada ryžtingo tradicinių bendražmogiškųjų vertybių gynimo, pilnaverčio atsako globaliajam elitui jo vedamame hibridiniame – ekonominiame, politiniame, kultūriniame, psichologiniame ir metafiziniame – kare prieš patį žmogų (kaip savarankišką socialinę ir dvasinę būtybę), kuriame tiek skaitmenizacija, tiek vadinamoji kovidinė „pandemija“ tėra tik įrankiai nepalyginamai stambesnio masto žaidime.

Štai apie ką vienijasi „Teisingumo aušra“. Kaip išeities taškas, išdėstytieji teiginiai sueina į vieningą ir nedalomą visumą. Ir, išeinant iš jų, vertintini visi kiti judėjimai bei partijos. O, atitinkamai – ir mūsų sąveikos – dialogo, bendradarbiavimo ar netgi susivienijimo, galimybės.

Apskritai, pastarosios gali būti skirstomas į a) sistemines ir b) nesistemines (pagal tai, ar jos priklauso dabartiniam isteblišmentui, ar visgi randasi už jo ribų).

Iš pirmosios kategorijos, žmonės šneka daugiausiai apie R. Karbauskio „valstiečius“ ir V. Uspaskicho „darbiečius“. Ir tai nenuostabu: nes būtent šios dvi parlamentinės partijos susižeria didesniąją dalį liaudies „protestinių“ balsų. Tad kodėl gi, – klausia kai kurie, – mes nesijungiame prie jų?

Pradėkime tuo, kad nei pirmuoju, nei antruoju programiniu punktu mūsų požiūriai nesutampa. Abi šios partijos atstovauja stambiam kapitalui. Beje, dar ir todėl, kad patys jų vadovai – Karbauskis ir Uspaskichas – yra stambūs verslininkai.  Tiesa, ypač Karbauskis atstovauja labiau nacionalinį verslą, nei užsieninį, bet vis tik stambųjį, su visais atitinkamais jo interesais. O gal pamiršome, kad tuometinė viena iš Darbo partijos lyderių šoko Maidano tribūnoje Kijeve ir ragino visus sukilti?… Ne, mes šito neužmiršome, kaip ir tų aukų, kurių pareikalavo ši eilinė JAV inspiruota spalvotoji revoliucija. Abi šios partijos Seime vieningai balsuoja už visas pro-amerikietiškas, kaimyninius santykius žlugdančias iniciatyvas. Tarkime, už apsišaukėlės Tichanovskojos išlaikymą visų mūsų lėšomis. Abiem šiom partijom iki šiol visa Lietuvos užsienio politika labai tiko  ir tik dabar jų atstovai labai tyliai kartais ima pasisakyti, tarkime, už santykių su Kinija atstatymą.

Nežiūrint to, kai kurie klausia: „O kodėl jums vis tiek neįstojus į šias partijas, neįnešus į jas savųjų idėjų ir nepakeitus jų iš vidaus?..“ Neturėkime iliuzijų: visų pirma, į šias partijas niekas mūsų neimtų. O, jei ir imtų – tai tik kaip fizinius asmenis. Bet ne kaip aukščiau išdėstytos pozicijos nešėjus. Antra: bėda šių partijų genezėje. Margu aljansu 2016 m. Seimo rinkimams tapę „valstiečiai“, stokojant vieningų pažiūrų ir branduolio, jau dabar byra. Na, tuo tarpu Darbo partija iš pat pradžių kūrėsi ant Uspaskicho verslo struktūrų pamatų. Į tokias partijas dažniau einama darytis karjeros, nei „iš idėjos“… Nes tai – neidėjinės partijos.

Atitinkamai, su biurokratijos ir kapitalo interesais susirišusių jų lyderių nei „Teisingumo aušros“, nei kitos panašios idėjos nedomina.

Toliau – nesisteminės partijos. Greta mažiau ryškių Vyt. Radžvilo „Nacionalinio susivienijimo“ ir P. Gražulio-N. Puteikio tautininkų, dabar dažniausiai minima ir kai kurių komentatorių mums į sąjungininkus siūloma N. Vasiliauskaitės „Antroji Lietuva“, iškilusi išimtinai antikovidinio judėjimo pagrindu.

Be keliamų antikarantininių, asmens ir žodžio laisvės reikalavimų, pastaroji siūlo iš esmės liberalistinę programą, pirmiausiai akcentuojančią valstybės nesikišimą į pilietinės visuomenės gyvenimą. Esą viską sutvarkys pati rinka, o valstybės vaidmuo turi būti minimalus. Tad „Antroji Lietuva“ – dešinioji partija, su kuria išsiskiriame jau ties pirmuoju mūsų punktu (socialiniu teisingumu). Nesutampa požiūriai ir antruoju (geros kaimynystės) aspektu, kadangi jokių esminių pokyčių užsienio politikoje šis darinys nesiūlo.

Tuo tarpu, tiek Radžvilo, tiek tautininkų partijos – aršiai rusofobinės, vietomis net linkstančios į neofašizmą. Tiek globalius procesus ir užsienio politiką, tiek Lietuvos ir lietuvių tautos tapatumą (istoriją, kultūrą, perspektyvą) mes traktuojame priešingai.

Žinoma, yra ir sąlyčio taškų, tad ir dialogas, ir situacinis bendradarbiavimas su minėtosiomis jėgomis įmanomas. Bet sąlyčio taškai ir situacinės sąjungos – tai dar ne susivienijimas.

Pastarajam reikalinga bendra pozicija. O „Teisingumo aušros“ pozicija – socialinis teisingumas ir gera kaimynystė. Ir ją, – kaip rašė tarybinis poetas Juozas Macevičius, – „Galima priimti arba visą, arba kaip svetimą atmest iš karto.“*

Taigi, šnekant apie vienijimąsi būtent tą ir reiktų padaryti.

Kristoferis Voiška

Išnašos

* „Mano pozicija“. – J. Macevičius. Raštai. T. 1. V., 1986, p. 136.

Prenumeruokite naujienas:

- Never miss a story with notifications

- Gain full access to our premium content

- Browse free from up to 5 devices at once

Latest stories

spot_img